Vakar gavau pranešimą spaudai, kuriame rašoma, kad sumažėjo asmenų, kuriems bent kartą buvo užregistruota diagnozė, susijusi su ūminiu alkoholio poveikiu.

Pernai 38 proc. mažiau buvo nustatyta su ūminiu alkoholio poveikiu susijusių diagnozių nei 2008 m.
“Baltų arklių” priepuolių buvo 17 proc. mažiau.
Beveik penktadaliu sumažėjo alkoholinių psichozių vyrų tarpe ir 13 proc. – moterų.

Toks R. Gurevičius – Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovas tame pačiame pranešime spaudai daro išvadą, kad už tai reikia dėkoti ryžtingai alkoholio kontrolės politikai. Nesąmonė! Manau, kad tikrųjų alkoholio vartojimo sumažėjimo priežasčių yra daugybė. Tai ne tik valstybės politika, tai pačių žmonių sąmoningumo didėjimas, ekonominiai faktoriai, kurie dabar verčia ne prasigerdinėti, o ieškoti būdų, kaip išgyventi.

Be to, žinant, kad lietuviai suvartojamo alkoholio kiekiais prilygsta mokančiai daug gerti rusų tautai, tai tokie procentai kaip 13 ir 17 – tai čia juokas! Sumažėjus per pusę alkoholio vartojimo mastams, ir tai dar būtume LABAI gerianti tauta. Kodėl rašoma tik apie ūmines būkles ir alkoholines psichozes? Čia dažniausiai jau nemažą gėrimo stažą turinčių žmonių diagnozės. O kiek yra tokių, kurie kas savaitgalį gerai prisigeria? O kaip vertinamos yra automobilinės avarijos, smurto atvejai šeimoje, sukelti prisigėrusių žmonių? Jie papuola į Higienos instituto statistinius skaičiavimus?

Taip kad tokie pranešimai spaudai kelia juoką.

Ieva

www.withamymac.com

Man asmeniškai labai malonu žinoti, kad kiekviena diena baigsis miegu. Man patinka miegoti. Ir, aišku, sapnuoti. Todėl labai apsidžiaugiau, kai bibliotekoje radau Gražinos Gudaitės knygą “Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose”. Joje tikrai įdomus ir lengvai parašytas skyrius apie sapnus.

“Sapnas nėra beprasmis sudirgintos psichikos ar blogo virškinimo produktas, o saugo miegą ir išpildo tam tikrus norus.” S. Freudas

Kadangi bendrauju su psichoterapeutu, dirbančiu vadovaujantis A. Adlerio idėjomis, buvo įdomu šioje knygoje rasti aprašytą šio psichologo požiūrį į sapnus. “A. Adleris buvo įsitikinęs, kad sapnai išryškina tą patį stilių, kuris būdingas visam to individo gyvenimui. Sapnai – tai individualaus gyvenimo būdo išraiška.
Tai, kaip žmogus sapnuoja, ir yra tiesiogiai susiję su tuo, kaip žmogus gyvena. Gyvenimo būdas ir sapnas yra glaudžiai susiję.”

Aš prisimenu nemažai sapnų, kuriuos sapnavau prieš keletą metų. Prisimenu, kokias stiprias emocijas jie man sukėlė. Labiausiai atsimenu sapną, kuriame aš miriau. Tuomet sapne labai priešinausi, o gyvenime, pasirodo, neatmerkusi akių rėkiau…
Sakykit ką norit, bet man sapnai atrodo svarbūs. Man patinka kai sako, kad niekas nežino, kuris pasaulis yra tikras: mūsų realybė ar sapno realybė. Teko sapnuoti ir tokių sapnų, kurie priminė mažus filmus ar trumpus romanus. Užsimezga veiksmas, atsiranda dalyviai, kyla įtampa ir, galiausiai, atomazga. Galbūt tai kažkokių matytų filmų samplaika… Tačiau siužetukai buvo neprasti

Kartais prieš miegą jauti didelį nerimą, nes kamuoja kažkokios mintys, sprendimai, kuriuos sunku priimti, užmiegi ir nurimsti. O ryte neprisimeni, ką sapnavai, tačiau savijauta puiki. Tarsi per naktį kažkas išsisprendė. Kas įvyko sapne?

“Sapnai yra būdas, kuriuo turime daugiau galimybių integruoti savo patirtį. Senosiose kultūrose tai sapnų pranešimų skaitymas ir pritaikymas jų savam gyvenimui. Šiuolaikinėje psichologijos praktikoje tai paslėptos prasmės atkodavimas, savo sąmoningumo praplėtimas, geresnis ryšis su paslapties pasauliu.”

Beje, knygos autorė veda mintį, kad aiškinantis sapnus, galima matyti asmenybės transformaciją. Asmenybė nuolat keičiasi ir tą keitimąsi galima stebėti klausantis žmogaus sapnų. Sapnuose mes gydomės sielos žaizdas, sprendžiame kažkokius gyvenimo prasmės paieškos klausimus, sudėliojame prioritetus, atleidžiame, sumušame, jei atleisti dar negalime.
Beje, sapnuose jūsų asmenybė susiskaldo į kelias. Juk visuomet sapne būna pilna žmonių (bent jau mano sapnuose tai dažniausiai) ir tų žmonių nepažįstate. Žymūs sapnų tyrinėtojai sako, kad tai mūsų dalys: Persona, Šešėlis, Ego, Anima/Animus.
C.G.Jungas aprašo archetipą (pirmykštis tipas/pavidalas) Persona, kuri rūpinasi individo ryšiais su išoriniu pasauliu. Persona iš graikų verčiant reiškia kaukė. Tai mūsų fasadas, kurį rodome kitiems. Jeigu sapne sutinkate kažką, kuris elgiasi perdėtai teisingai ir jus nervina – tai jūsų “geroji” asmenybės dalis.
Šešėlis – tamsioji jūsų gyvenimo pusė. Tai, kas nuslopinta, kas netgi neigiama, kad egzistuoja, nors iš tiesų yra jūsų gyvenimo dalis. Jeigu sapne kažkas elgiasi labai nepadoriai ir jus piktina – tai irgi jūs Jungas buvo įsitikinęs, kad Šešėlis sapne įgyja tos paties lyties žmogaus vaizdą, kuris atrodo baisus, labai nepatrauklus ir visiškai svetimas.
Ego – kažkas, turintis labai tobulą požiūrį į viską. Ego daug reikalauja iš savęs ir kitų. Anima/Animus – tai archetipai, kurie praplečia ryšių su kitais ir su savimi galimybes. Anima reprezentuoja moteriškąją pusę vyro psichikoje. Animus – vyriškąją moters psichikos dalį.
Dar yra Savastis. Šitą sunkiausia suprasti. Savastis – tai psichikos visuma ir centras. Tarsi likimo duotybė, kurią atsinešame ateidami į šį pasaulį, kuris vienas toks yra duotas tik mums.

Štai kiek dalykų sutelpa į mūsų sapnus Žinot, man ten įdomu ir man ten patinka. Kiekvieną vakarą užmiegu su didžiausiu malonumu, nes prasideda gyvenimas kitame pasaulyje…
Ieva

http://gdvilnius.wordpress.com

Tik ką grįžau iš įdomaus susitikimo Atvirai sakant, labai tingėjau eiti, nes kažkokių darbelių gi kaip visuomet gausu, bet nusprendžiau, kad reikia paįvairinti pokalbio temas ir nuėjau. Man patiko, nors tos bendros sąskaitos… Susirinko septyni lietuviai ir vienas vokietis. Vokietis po valandos labai kultūringai atsisveikino. O pirmą kartą (kai kurie ne pirmą) susitikę lietuviai labai nelietuviškai bendravo, šmaikštavo ir kartais nukrypdavo nuo pagrindinės temos.

Kalbėjom apie blogerius, rašančius ekologinėmis temomis. Tiksliau apie tokių blogerių sujungimą/apjungimą. Juk galima visus sukviesti po vienu “stogeliu”. Kam to reikia? Marijus.xanga argumentavo paprastai – “rašau, todėl noriu, kad mane skaitytų”. Aš kažkodėl labiau rūpinausi eiliniais skaitytojais ir replikavau, kad jiems būtų patogu po vienu “stogu” rasti visus ekologiškai mąstančius ir rašančius žmogeliukus.

Įsivėlėm į diskusiją, kaip tai turi atrodyti techniškai. Kadangi klausimai buvo adresuojami į orą, supratom, kad atsakymų į šiuos klausimus nebus. Pagalvojom, kad apie techninius apsijungimo dalykus gal galėtų pakonsultuoti patyrę blogeriai, pvz., nezinau.lt ar eziukasvilnius. Greitai bus Login’as – gal ten galima būtų pratęsti mūsų diskusijas techniniais apsijungimo klausimais.

Apkalbėjom tuos, kurie skleidžia internete ekologiškas idėjas. Na, žinot, kaip apie seniai matytus pažįstamus “kas gyvas, kas miręs, kaip laikosi, ką veikia” Čia išaiškėjo, kad nežinom tiek jau daug ekologinėmis temomis rašančių blogerių, kad galėtume juos čia pat paminėti. Tad puoselėjant apsijungimo idėją, reiktų iš pradžių visus, kaip sakant, suskaičiuoti
Leptelėjau, kad sekti visus rašančius blogerius man trukdo RSS. Čia pokalbis nukrypo linksma tema. Pasirodo, iš visų susirinkusių tik Giedrė (rašo blogą portugališkai, bet neišgirdau pavadinimo) yra susidraugavusi su RSS. Ką tuo klausimu galvoja vokietis taip ir nesužinojom… Kiti gi pasiūlė įkurti facebook grupę “Nekenčiu RSS”. Gal rimtai darom?

Paskui privertėm Liną Kranauską kalbėti apie žaliųjų partiją (gal čia iš didžiosios reikia rašyti?). Pakalbėjom Nuskambėjo klausimas, ar ekologas privalo būti vegetaru? Ir dar išgirdau įdomią mintį iš Giedrės, kad avokado negaunantis vegetaras po kurio laiko labai užsimano mėsos. Giedre, koks čia ryšys? Nes pastebėjimas labai įdomus. O ką šnekėjom apie partiją – nerašysiu, nes dar mažai žinau šitoje temoje, bijau nusirašyti. Gal dar grįšiu kada prie šios temos…

Po dviejų valandų ant popieriaus lapelio susirašėm dalyvavusių mailus. Gaila, kad mažai šnekėjo Neringa, jos darbinė patirtis man pasirodė labai stipri (eko informacijos turėjimo prasme). Dar nedaug kalbėjo vaikinas lyg tai internete pasirašantis Babuno vardu… Va čia jau lietuviška – neįsidėmėti vardų, blogų pavadinimų…

Žodžiu, man buvo smagu. Laukiu kitų susitikimų
Ieva

http://forbiddenplanet.co.uk

Taip juokingai manęs ir dar grupės žmonių, susirinkusių į paskaitą paklausė psichologas Vitalijus Bogdanovičius. Atėjau pasiklausyti jo seminaro ir pašnekinti jį. Gydytojas į Lietuvą atvyko, kad mums papasakotų apie tai, kaip galėtume prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio gyvenimo, jis žadėjo pamokyti socialinės adaptacijos.

Jis turi savo sistemą, kuri paremta klasikine psichologija ir daugybe visokių žinių, kurių jis (būdamas labai smalsus) per gyvenimą prisirinko. Labiausiai, aišku, sužavėjo nuostabus psichologo jumoras, gebėjimas valdyti auditoriją ir išlaikyti jos dėmesį.

Pagrindinė jo mintis – turime paisyti tikrųjų savo norų. Nustoti klausyti, ką mums primeta sociumas, o išgirsti ko iš tikrųjų norime mes patys. Vis pabrėžiu žodį “iš tikrųjų”, nes, pasak Bogdanovičiaus, tai, ką mes galvojame esant svajonėmis – viso labo kitų-sociumo primesti dalykai. Kaip sužinoti tikruosius savo norus? Jis pasiūlė paimti sąsiuvinuką ir kiekvieną vakarą į jį rašyti savo norus. Gydytojas sakė, kad pirmas dienas rašysime su entuziazmu “noriu daugiau pinigų, noriu keliauti, noriu geriau atrodyti, noriu įdomių pažinčių, gerų knygų bibliotekos, noriu, noriu…” Po to entuziazmas priblės, o vieną dieną bus krizė, kai gal parašysite “nieko nenoriu, visi nuo manęs atstokit ir palikit mane ramybėje”. Praėjus šiai krizei, atsiskleis tie tikrieji norai Intriguojantis variantas, gal pabandom?

Kodėl nuskambėjo tas klausimas “ar egzistuoja gyvenimas iki mirties?”? Psichologas papasakojo puikų anekdotą. Miršta žmogelis ir ten jį iš karto transportuoja į pragarą, nes sako, kad jis niekam per visą gyvenimą nepasitarnavo. Žmogelis kažkaip įkyriai ima klausinėti, kad gal vis dėlto buvo nors vienas geras darbas jo gyvenime, kai jis pasitarnavo. Dangaus atstovas sako: “pameni važiavai tu traukiniu iš Maskvos į Čeliabinską?” “taip” “Sėdėjai vagone kavinėje?” “taip” “Ir tavęs paprašė druską perduoti?” “taip” “tai va tada…”

Gal ir nieko čia naujo, gal ir žinomos tai tiesos, bet visuomet pravartu prisiminti: kodėl mes esame šioje planetoje? ar esame patenkinti savo gyvenimu? ką norėtume dar nuveikti? kada geriausiai jaučiamės? kokie dalykai gyvenime labiausiai skaudina ir žeidžia? Ir ko labiausiai trokšta siela? Bogdanovičius sakė, kad jei dažniau apie tai susimąstytume, imtume daryti kažkokius tegul ir mažus pokyčius savo gyvenime, nustotų kamuoti tas gyvenimo iki mirties klausimas

Linkiu atrasti savo tikruosius norus beje, išsamų interviu su psichologu po kelių dienų rasite www.bukitesveiki.lt
Ieva

Atnaujinau savo pirmadieninius pokalbius su gydytoju psichoterapeutu Viktoru Šapurovu. Esu rašiusi, jog planuojame leisti knygą. Jis pasakos, aš klausinėsiu, prieštarausiu, stebėsiuos. Ir taip atsiras knyga apie jausmus ir seksą. Po šiandieninio pokalbio norėtųsi pridurti – ir apie mamas.

Skirtingų krypčių psichoterapeutai sutaria, kad visos mūsų psichologinės bėdos prasideda vaikystėje. Nuo santykių su mama. Šiandien kalbantis su gydytoju prisiminiau Antonį Sopraną, vieno serialo herojų. Po kelių jo patirtų panikos priepuolių, jis pradėjo psichoanalizės seansą. Galiausiai buvo “prisikapstyta” iki jo santykių su mama. Ten akivaizdžiai matėsi, kad Soprano mama yra bjauri moteris, ji nuolat ant jo burbėjo, regzdavo kažkokias intrigas prieš jį ir, berods, net savotiškai suorganizavo jo nužudymą. Sopranas ilgą laiką elgėsi kaip tikras sūnus, lankė ją, išlaikė, rūpinosi jos gydymu.

Būtent ši istorija tapo puikiai proga su gydytoju Šapurovu aptarti keletą svarbių dalykų. Pirma, ką tos mamos su mumis padaro, kad mes tampame ribinėmis asmenybėmis? Antra, ar visuomet tėvų santykius “nukopijuojame” ir pagal juos konstruojame savo asmeninius šeimyninius santykius?

Šapurovas sako, kad nežiūrint prasto tėvų, ypač mamos, elgesio vaikas yra priverstas su jais būti, tad neišvengiamai po kurio laiko savotiškai ima juos idealizuoti, t.y., nustoja kreipti dėmesį į mamos bjaurumus. Ir net jei logiškai matoma, kad mama nėra verta tokio gražaus vaiko elgesio, jis pats to nesuvokia. Šapurovo teigimu, reikėtų labai pamąstyti, kodėl esame tokie priklausomi nuo mamų. Pasakymas, juk ji mano mama, ji mane pagimdė – ne pagrindas visą gyvenimą bendrauti ir jausti to žmogaus pažeminimą. Todėl svarbu sužinoti, dėl kokių priežasčių mama nusprendė jūsų susilaukti. Ir pagal tą jos sprendimą daryti išvadas, kiek jus jai “esat skolingas”. Aišku, nei viena mama iš karto nepasakys, kad vaiko nusprendė susilaukti, nes ją spaudė tėvai, visuomenė, nes norėjo išsaugoti sutuoktinį, nesijausti vieniša, nes santykių su vyru gal jau nebuvo. Tačiau kai taip imi žiūrėti į reikalo esmę, supranti, kad dėl tokių priežasčių neprivalai jaustis dėkingas visą gyvenimą ir kęsti bjaurų mamos elgesį.

Dar mamos ir tėvo santykiai pakiša mums koją, kai patys imame kurti savo šeimą. Sovietmečio vaikai, užaugę beseksinėje santvarkoje, retai matė besibučiuojančius ar apsikabinusius tėvus. Dažna sovietinė santuoka – dalykiški santykiai. Kur abu yra kartu “dėl vaiko”, kur daug dirbama, kalbama apie receptus, artimiausius šeimos įvykius ir daugiau nieko. Nenuostabu, kad dabartiniai 30-40- mečiai skiriasi, nes jiems neaišku, kaip gyventi šeimoje. Tikėtina, kad mama daug ko pasiekdavo manipuliacijomis ir šantažu. Tikėtina, kad tėvai dažnai savo kambaryje pykdavosi ir vaikas jautė jų santykių šaltumą. Kai yra toks “šeimos modelis”, kaip galima kalbėti apie užaugusio vaiko adekvačius jausmus, savo seksualinį suvokimą?

Aptardamas Soprano atvejį Šapurovas pateikė pastabą – jeigu šio serialo herojus kažkuriuo metu nustojo bendrauti su mama, vadinasi, jis pradėjo sveikti. Nors iš tiesų, reikia ne bėgti nuo situacijos (kartais sveika joje kurį laiką nebūti), o keisti savo požiūrį į ją. Nesutariate su mama? Suvokiate, kad ji bjauriai elgiasi su jumis? Tačiau jus vis tiek šeštadieniais ją lankote? Jei norite apsaugoti save nuo panikos priepuolio ar visokių psichozių ir neurozių, siūlau apie šiuos santykius bent jau pamąstyti. Ir kaip patarė gydytojas, išmokite išsakyti savo pyktį žmogui ant kurio pykstate, nesusigadinę su juo santykių Kaip galvote, ar mamos atžvilgiu tai būtų įmanoma?..

Panirusi į psichologinius tyrinėjimus
Ieva

Domiuosi ekologija, todėl stebiu visas publikacijas, kurios pasirodo. Ypač smagu buvo, kai pasirodė pirmas žurnalo “Green’as” numeris. Pagal ten pateiktas temas pati parengiau ne vieną TV siužetą. Pirmas numeris buvo skirtas maisto temai. Antrasis, neseniai pasirodęs žurnalo numeris yra man labai aktualia tema – sveikata.

Pirmasis žurnalo straipsnis “Apie sergančią sveikatos apsaugą” parengtas ekonomistės Guodos Azguridienės. Jos mintys įdomios, drąsios, nors dažnai tiesiog filosofinio pobūdžio. Tad taip ir liko neaišku, kodėl buvo parengtas šitas tekstas, kokia pagrindinė jo mintis (pastraipos labai ilgos, nėra išnašų). Viena įdomesnių minčių – apie valstybinio masto profilaktinės patikros programas. Autorė teigia, kad jos turi prievartos elementų, todėl neduoda jokių rezultatų, nes žmogus turi pats sąmoningai suvokti, kas naudinga jo sveikatai.

“Svarbu, kd visuomenė susivoktų, kas ją sargdina, kaip gydytis ji nori, ir kaip ne. Tuomet ir sveikatos sistema ims keistis”.

Ar reikėjo prašyti ekonomistės, kad parašytų tokį sakinį? Man labai truko paaiškinimo, kodėl būtent šis žmogus apsiėmė rašyti numerio vedamąjį (pirmasis tekstas, jeigu nėra specialios vietos laikomas vedamuoju).

Lauryna Tarvydienė parengė gražią ir labai išsamią publikaciją apie alternatyviąją mediciną “Ar įmanoma grąžinti sielą į modernios medicinos kūną?” Nors straipsnis vietomis praranda žurnalistinį formatą, o primena lyg ir mokslinį tekstą, nes yra citatų iš kitų leidinių (žurnalistine tradicija reikėtų pasikalbinti tą iš kito leidinio cituojamą žmogų). Tačiau gražiai apginta idėja, kad dabartinė medicina turėtų prisiminti senas tiesas ir žiūrėti į žmogų kaip į visumą, o ne atskirų kūno dalių rinkinį. Man asmeniškai ši mintis yra priimtina.

Agnė Mowdy parengė straipsnį apie vaistų suvartojimą. Tekstas stiprus, daug skaičių, citatų ir remiamasi užsienio literatūra. Nesutikti su išdėstytomis mintimis sunku – vaistų žmonės vartoja per daug ir dažnai tuomet kai visai nereikia.

Ilgas straipsnis apie sveikuoliškiausią Lietuvos sveikuolį – Dainių Kepenį. Tokių žmonių požiūris visuomet įdomus ir reikalingas. Be to, jis tikrai vienintelis šalyje sveiką gyvenseną pavertęs sistema ir gyvenantis iš to. Tai irgi talentas.

Dar viename Laurynos Tarvydienės tekste “Liga vs. sveikata: kuriems dievams meldžiamės?” girdisi tos pačios tezės, kurios buvo išreikštos pirmame tekste. Iš pradžių, šiek tiek pamąstymų, o po to eina interviu su prof. Algimantu Kirkučiu. Vėlgi neaiškus būtent šio mediko pasirinkimas. Jo teiginiai neprieštarauja tekstų autorėms, tačiau jeigu tai vienintelis motyvas – nerimta…

Aistės Černiauskaitės straipsnis apie kosmetiką neturėtų palikti abejingų. Štai jame aš ir pamačiau tikrąjį šio leidinio leidėjų radikalumą. Jokio gailesčio, jokių kompromisų, ekologiški faktai, kuriems nepateikiami kontraargumentai. Tiesa niekuomet nebūna viena. “Green’o” leidėjai turi tik vieną tiesą.

Kituose straipsniuose jie apžvelgia lėto gyvenimo principą, pasiūlo mieste užsiimti stogų apželdinimu, pasvarsto, kas mes esame (vartotojai ar “prosumeriai” ar lohai), apžvelgia geriausias aplinkosaugines kampanijas. Tada vėl grįžtama prie numerio temos. Mama (neaišku, ji skaitytoja ar viena iš autorė) aprašo, kaip augina vaikus be vaistų. Gabija Vitkevičiūtė pristato prieskonius. Labai vykęs ir taiklus į bendrą numerio temą straipsnis. Siauras, tačiau įdomus temos rakursas, skirtingi pašnekovai, tačiau viena juos vienijanti idėja – žolelės, prieskoniai yra ir maistas, ir vaistas.

Paskui publikacijos pakrypsta į vegetarizmą. Tą idėjinį, kuris sako, kad gyvūnų žudyti negalima. Pateikiamas verstas tekstas, paskui pristatomi žinomi žmonės, kurie buvo vegetarai. O kur medicininis požiūris į vegetarizmą? Jo bijoti nereikia, nes medikai jau nėra tokie kategoriški, o be to, yra ir medikų, kurie nevalgo mėsos.

Belieka reziumuoti. Dėl žurnalistinių sprendimų (temų, pašnekovų pasirinkimo, publikacijų išdėstymo ir t.t.) galėčiau diskutuoti, tačiau pats turinys mane žavi. Kas nors paprieštaraus, kad negalima leisti tokių subjektyvių leidinių. Subjektyvių, nes dėstoma, pristatoma ir ginama tik viena idėja, nepaliekama galimybė pasisakyti priešingai mąstantiems. Nes faktai parenkami ir pateikiami taip, kad susiformuotų atitinkamas ekologiškas mąstymas. Faktus patvirtina pasirinkti pašnekovai.

Kodėl šiuo metu tokia nuostata teisinga? Nes gyvename visuomenėje, kuri vis dar įpratusi gauti komandas ir gerokai apvirškintą informaciją; visuomenėje, kuri nemėgsta pati mąstyti ir daryti išvadas. Kadangi ekologiška gyvensena jau yra ne pasirinkimas, o būtinybė, kurią turime priimti kiekvienas, gal ir neverta šioje temoje leisti atsirasti diskusijoms?..
Nes ekologiškos gyvensenos įsisavinimui neturime daug laiko. Per ilgai gyvenome neteisingai, kenkdami aplinkai ir sau. Dabar turime nedaug laiko, kad pradėtume gyventi teisingai. Todėl nereikia diskutuoti. Tie, kas jau pritaria žalioms idėjoms, skaitys tokį žurnalą, kad įtvirtintų savo sprendimą; kas dar nesusivokia ekologijos temoje, po kai kurių straipsnių bus suglumęs ir priverstas pradėti mąstyti kitaip. Abiem atvejais gerai.

Bet kokiu atveju, tokio pobūdžio leidiniai yra pagirtini. Kol kas, kol nėra konkurentų, “Green’as” diktuoja temas. Kai atsiras konkurentai, žurnalo leidėjai bus priversti galvoti ir apie kokybės dalykus. Linkiu jiems sėkmės!

Ieva

Aš, matyt, nesu labai originali kūno priežiūros srityje. Naudoju daug kosmetikos: du veido kremai, paakių, vienas nuo raukšlių ir dar visokių mėginukų nuolat yra. O dar kaukės, serumai, makiažo valiklis, tonikas, pilingas… Dar yra visokių kūno kremų, kojų, rankų, anticeliulitinių losjonų, plaukų priežiūros priemonių. Žodžiu, statistiška moteris, išleidžianti daug pinigų kosmetikos pirkimui ir daug laiko jos naudojimui.

Bet, tikriausiai, esu ir statistiškai labai nepatenkinta savo veido oda. Todėl nuolat bandau naujus kremus, serumus ir t.t. Nes visos priemonės po kurio laiko nustoja “veikti”, atrodo, kad tepi sviestą: oda lyg nekvėpuoja, jokio palengvėjimo jausmo pasitepus, o ką jau kalbėti apie drėgmės efektą ar kokį nors kitokį. Efektas po kurio laiko dingsta.

Ekologiškos gyvensenos banga atnešė naujų vėjų ir į kosmetikos pramonę. Tiksliau, viskas prasideda nuo moterų mąstymo keitimo. Lankiausi pas Rūtą iš www.kvapunamai.lt, ji keiksnoja kosmetikos pramonę ir sako, kad reikia prisiminti senus, gerus dalykus: aliejus, eterinius aliejus, kvapniuosius vandenis (hidroliatus) ir molį. Ne iš jos pirmos girdžiu tokius argumentus:

cheminė kosmetika prikimšta visokių sudedamųjų medžiagų, kurios skirtos kažkokiam efektui išgauti, o ne odai puoselėti. Pavyzdžiui, medžiaga pagerinanti kremo įsigėrimo į odą greitį. Medžiaga suteikianti kremui purumo įspūdį, gražią rausvą spalvą ar malonų kvapą. O jei rašo, kad sudėtyje yra kokio nors augalo ekstrakto – tai jo ten katino ašaros.
Cheminė kosmetika priverčia odą pamiršti jos pagrindines jos užduotis, todėl kai nustojam naudoti kremą, veidas atrodo prasčiau nei pradėjus naudoti. Todėl nusprendžiama, kad tik kremas yra grožio garantas ir jis naudojamas nuolat. Savotiškai “pasodina ant vartojimo”
Dar vienas smūgis cheminei kosmetikai – kaltinimas vėžinių susirgimų didėjimu. Tepam ant savęs nežinia kokias medžiagas, raukšlės mažėja, o visokie toksinai ir kitokie š… lieka organizme ir užsuka ten visokius negerus mechanizmus. Rezultatas – dažniau sergam. Kas galėtų tą paneigti ar patvirtinti? Niekam to nereikia, nes cheminės kosmetikos gamintojai taip pat yra pasaulinės mafijos dalis. Tos mafijos, kuri kemša mums vaistus, nesveiką maistą, benziną ir kuri ragina “pirkit, pirkit”.

Vienas smagiausių straipsnių šia tema yra paskutiniame (antrajame) žurnalo “Green’as” numeryje. Siūlau paskaityti. Ten dirba tikri ekologiškų idėjų radikalai Bet man patinka jų rašiniai, gerokai supurto nusistovėjusį mąstymą

Tai ką aš sužinojau apie kitokią, ekologišką kosmetiką? Sužinojau, kad ryte reikia nusiprausti veidą, pasipurkšti hidroliatu, kuris bus malonaus, tau patinkančio augalo kvapo, o paskui užsitepti aliejaus. Jis gali būti praturtintas eteriniais aliejais. Viskas. Palauki kol susigers, nes natūralūs dalykai susigeria ne iš karto. Ir žingsniuoji sau į darbą. Gali, aišku, teptis dekoratyvinę kosmetiką. Analogiška priežiūra taikoma ir vakare. Hidroliatu veidas valomas ir gaivinamas, o po to aliejus. Aliejų, beje, būna pačių įvairiausių. Jie drėkina odą, mažina raukšlytes. Mane patikino, kad turintiems riebesnę odą nereikia bijoti aliejaus – jis neriebins ir neformuos spuogiukų. Tiesiog įsilašinkite į aliejų kelis lašiukus kokio eterinio aliejaus, kuris turi poras sutraukiančių, dezinfekuojančių savybių ir štai jums puikus kremas

Mano asmeninė patirtis su tokia kosmetika – kai kurie eteriniai aliejai gali alergizuoti. Todėl jei nuspręsite naudoti tokią kosmetiką, išbandykite po vieną eterinį aliejų, nedarykite kelių iš karto mikso. Mane išbėrė nuo molio kaukės su trim eteriniais aliejais… Bet mane berdavo (ir net sakyčiau reguliariai) nuo cheminės kosmetikos, tad prarasti nėra ko

Taip pat siūlau pasiskaityti ir išbandyti www.marmozel.lt kosmetiką ir aliejinius kvepalus. Labiausiai mane papirko šią kosmetiką gaminančios Vilmos atsidavimas ir atidumas gaminant kiekvieną kremą. Naudojant tokią kosmetiką gali jaustis tikra karaliene, juk jis gamintas rankomis, mąstant apie kvapus, proporcijas.

O www.kvapunamai.lt antradieniais kviečia į gyvos kosmetikos gamybos kursus. Užsirašyti nelengva, nes daug norinčių, bet tai yra nerealus malonumas. Prie stalo maišai aliejus, uostai kvapus, šnekiesi su kitomis moterimis apie grožį, kosmetiką… Super moteriškas vakarėlis

Ajurvedos centre Shanti galima išmėginti “Jiva” kosmetiką – žolės ir natūralūs ingredientai. Žodžiu, pasirinkimas yra, reikia tik domėtis ir nustoti būti reklamos pasaulio sraigteliu.

Nežinau, ar pavyks per vieną dieną atsikratyti visos tos gausos kosmetikos, kurią turiu vonios kambaryje. Tačiau po truputį bandysiu. Ekologiška, natūrali ar gyva kosmetika (vadinkite kaip norite) yra paprastesnė, jos reikia mažiau ir nėra atskiro kremo kiekvienai kūno daliai. Be to, ja naudojosi moterys prieš tūkstančius metų. Žmonija grįžta į natūralumą, o aš grįžtu prie natūralios kosmetikos

Ieva