foto iš www.laluzvilla.com

Net neabejoju, kad dažnas ar dažniau dažna Naujųjų metų išvakarėse pasižada “kitais metais sportuosiu”. Kadangi 99,99 proc. atvejų niekas šio pažado neįvykdo, nusprendžiau pagudrauti – reikia pradėti sportuoti dar šiemet. BET… Savaitė kaip išprotėjusi, realiausiai laisva diena – 31 gruodžio. Ar dirbs klubas?..

Iš tikrųjų, tai pastaruoju metu daug galvoju apie sportavimą, nemažai apie tai kalbėjau su įvairiais žmonėmis. Sakysit, ką čia kalbėti? Eini ir sportuoji! Štai čia problemytės ir prasideda.
Pirma. Žmogus, kuris nesportuoja ilgiau kaip pusmetį, paskui labai sunkiai šį įprotį susigražina į savo gyvenimą. Kodėl sunkiai? Nes pirmi dešimt kartų prilygsta tikriems žygdarbiams. Aš asmeniškai galiu pasakyti daugyyybę pasiteisinimų, kodėl man niekaip nepavyksta nueiti į klubą
Antra. Kokį sportavimo būdą pasirinkti? Kai imi darytis lašelio formos, vien mintis apie aerobiką kelia didelę paniką. Taip strikinėti? Ne mano amžiuje… Todėl linkstu prie jogos, kalanetikos ir pilateso. Radau tobulą tuo požiūriu klubą, pažiūrėkit www.stimulus.lt
Trečia. Jokio trečia iš tiesų nėra Reikia eiti ir sportuoti

Šnekėjau su dviem sporto treneriais apie savo apsitingėjimą. Vienas sakė, kad man reikia duoti per kuprą už tokias kalbas. Dar jis paklausė, kiek sveriu. Supratau, kad taip subtiliai jis pasakė, jog priaugau svorio… Gal ir subtilu, bet aš “susiparinau”… Ir iš karto norėjau jam atsikirsti, kad lengva kalbėti apie kasdienį sportavimą, kai jis dirba sporto klube.
Kitas treneris, pas kurį sportavau, sakė, kad kūnas ir dvasinė būsena yra neatsiejami dalykai. Negalima visiems siūlyti lieknėti ir valgyti pagal kažkokius nustatytus šablonus. Labai svarbu atsižvelgti į žmogaus užsiėmimą ir dvasinę būklę. Jis replikavo, kad žurnalistai kasdien bendrauja su pačiais įvairiausiais žmonėmis, todėl kad galėtume susitvarkyti su visomis emocijomis ir neišsakytais žodžiais, kuriuos mums siunčia mūsų pašnekovai, nejučia imama priaugti svorio, taip saugomės nuo blogų emocijų. Negaliu nesutikti, nes vos tik darbų atsiranda daugiau, iš karto imu pastebėti, kad svoris didėja. Dar neseniai replikavau, kad visos žurnalistės, mano pastebėjimu, yra šiek tiek putlesnės
Dar antrasis treneris pastebėjo, jog svarbu atkreipti dėmesį į vieną dalyką – kaip greitai, pradėjus sportuoti, jums sekasi atsikratyti svorio? Man asmeniškai pakankamai greitai, bėda tik, kad ilgai neištveriu ir užmetu sportavimą. Pažįstu žmonių, kurie ir po metų pakankamai aktyvaus sporto klubo lankymo neturi kuo pasigirti. Treneris įsitikinęs, kad tokie dalykai byloja apie vidinį žmogaus lankstumą, kitaip sakant, kiek esam atviri priešingai nuomonei, naujoms idėjoms, naujiem žmonėm. Jeigu esam konservatyvūs, nenorim nieko keisti – kūnas savotiškai mums “antrina” ir tą demonstruoja nekeisdamas savo išvaizdos. Va tokie įdomūs dalykai

Beje, pirmasis treneris taip pat pasiūlė su tokiais sprendimais “nuo pirmadienio sportuoju” būti atsargiems. Jeigu jau seniai nebuvote sporto salėje, jūsų širdžiai didelis fizinis krūvis gali būti ir pavojingas. Beje, apkrovos sunkumo pirmą kartą galite ir nesuvokti, todėl nesunku persistengti. Visame kame reikia saugoti blaivų protą, nepersistengti. Geriau mažais žingsneliais, bet užtikrintai judėti į tikslą.

Gal rytoj bent jau abonementą nusipirkti? Penkiolika minučių surasčiau… Jau bus – būsiu priversta naudotis Nu bet kaip mažas vaikas, garbės žodis…

Ieva

vaizdas iš sventykla.blogas.lt

Šventinis periodas ypatingas tuo, kad staiga liaujasi visas judėjimas: gatvėse nelieka automobilių ir žmonių, niekas niekur neskuba, per teliką nerodo žinių (ir ačiū Dievui), todėl atrodo, kad visas tas pašėlęs judėjimas pagaliau liovėsi. Šiek tiek nurimsta ir galvoje
Dingsta visi planavimai, svarstymai apie artimiausius ir dar būsimus darbus, apie bjaurius klientus, kartais tokius pačius bendradarbius
Pagaliau leidi savo mintims keliauti kokia tik joms patinka vaga. Maniškės kažkodėl priminė apie reinkarnaciją. Nežiūrint to, kad esame katalikai, dažnas kartais tarsteli “matyt, praeitame gyvenime tai teko patirti; tai mačiau; kažką blogo pridariau” ir t.t. Reinkarnacija pats viltingiausias dalykas visuose tikėjimuose, kur tik ji pripažįstama. Iš kitos pusės, kartais vieni ar kiti dalykai paskatina galvoti, kad praeiti gyvenimai vis dėlto egzistuoja.
Labiausiai apie tai susimąstau, kai sutinku žmones, kurie pasišvenčia kokiam nors vienam darbui ar užsiėmimui ir tvirtai žingsniuoja tuo keliu. Apie tai susimąstau, kai atsiduria kokiose nors vietose, kur gerai jaučiuosi ar kai ima per nugarą eiti kažkokie šiurpuliukai. Ypač dažnai toks jausmas mane apima bibliotekose, prie senų knygų. Dar pilve kažkas ima plazdenti, kai girdžiu bažnytines giesmes ar pro šalį praeina vienuolis ar vienuolė. Jau ima tikėti, kad buvau vienuolis, kuris dirbo vienuolyno bibliotekoje ir perrašinėjo knygas. Dar ir dėl to, kad mėgstu nedideles erdves, visai kaip celės
Nežinau, ar galima hipnoze ar kitomis priemonėmis pažadinti žmogaus praeitų gyvenimų prisiminimus. Gal ir nereikia, nes kartais visai smagu apie tai tiesiog galvoti, analizuoti savo potyrius ir pojūčius, svarstyti, kodėl tavo šis gyvenimas pasuko vienu ar kitu keliu, kodėl esi toks, o ne kitoks, kodėl kartais elgiesi taip, kad net stebini pats save.
Kartais žmogui nutinka visokių dalykų, kartais juos sunku paaiškinti ir kartais to net nereikia daryti Stebuklai yra stebuklai. Jie vyksta norime mes to ar ne. Klausimas tik, ar norime tai matyti.

Švenčių proga, kai ore plevena stebuklingi dalykai, linkiu jums kuo dažniau matyti stebuklus jūsų kasdienybėje. Jų būna kasdien, tik išmokite matyti

Gerų švenčių, gerų kitų metų ir būkite sveiki!
Ieva

Antras mano įrašas, prie kurio nebus jokios iliustracijos. Nes pastaruoju metu rašau temomis, prie kurių nedera besišypsantys, linksmi veidai ar kažkokie nuotaikingi paveiksliukai.
Šiandien noriu pasamprotauti apie nelengvą ligą – išsėtinę sklerozę. Kol kas neturiu labai daug informacijos apie šią ligą, nes tik neseniai susipažinau su ja, tiksliau, su vienu žmogumi, kuriam teko tokią diagnozę išgirsti prieš septynerius metus.
Kai pažintis su liga prasideda nuo pažinties su ją turinčiu žmogumi, kažkaip kitaip imi žiūrėti į pačią ligą. Dar prieš kurį laiką mano galvoje buvo neaiškus įsivaizdavimas, kad išsėtinė sklerozė – tai šlubčiojantis, blogai vaikščiojantis žmogus, gal net sėdintis invalido vežimėlyje. Jeigu dar atviriau – intelektą kasdien prarandantis žmogus. Nes kas yra sklerozė masių sąmonėje? Tai atminties praradimas.
Išsėtinės sklerozės atveju ligos vystymosi mechanizmas yra kitoks. Sergančiojo protiniai gabumai išlieka nepakitę, nors aišku, viskas priklauso nuo to, kurioje smegenų dalyje ima formuotis sklerotinės plokštelės.
Man labiau įsiminė mano naujojo pažįstamo žodžiai apie ligos nepaprastumą. Jeigu kitų ligų atveju išgirsti sunkią diagnozę, tai tik vieną kartą gyvenime patyri didelį šoką ir paskui likusį gyvenimą taikaisi prie pasikeitusių aplinkybių. Išsėtinės sklerozės atveju liga apie save vis primena ir kiekvieną kartą gali vis naujais, sunkiais simptomais. Vieną kartą gali prarasti regėjimą, po kurio laiko jis grįš, nusiraminsi, mokysies gyventi toliau, o po dviejų metų tau suparalyžiuos koją, dar po kiek laiko ims dingti jutimai. Išsėtinė sklerozė laiko žmogų nuolatinėje įtampoje.
Žinau, visos ligos yra sunkios, visos jos nėra džiaugsmas. Tačiau šiuo atveju man skaudžiausia, kad išsėtinė sklerozė puola jaunus žmones. Tuos, kurie gali dar ilgai gyventi, kurie gali nuveikti daug gerų darbų, pagimdyti vaikų, kažką sukurti. Nors esu neteisi… Kai suserga vyresnio amžiaus žmogus, man dar skaudžiau. Juk jis tiek gyveno, tiek visko patyrė ir galėtų pagaliau susilaukti kažkokio apdovanojimo už nueitą kelią, o gauna ligą.
Pažįstu žmonių, kurie pasakytų, kad liga vyresniame amžiuje savotiškai yra kaip dovana, nes ji išmoko rūpintis savimi, jeigu tai dar buvo neišmokta, sveikiau maitintis, aktyviau gyventi, bendrauti tik su tais, su kuriais norisi. Ir tie žmonės yra teisūs, nes jų gyvenimo pavyzdžiai mane tuo visiškai įtikina. Liga paskatino juos tapti sveikuoliais.

Žinau, kad dar ne kartą su naujuoju pažįstamu kalbėsiu apie jo ligą, klausiu elementarių dalykų, stebėsiuos ir liūdesiu kartu su tuo žmogumi. Aš išgyvensiu jo ligą, kad atrasčiau tą vidinę stiprybę, kurią jis turi; kad suvokčiau, kas priverčia jį kasrytą atsikelti ir šypsotis; kad po daugelio gyvenimo metų turėčiau didelį bagažą bendravimo su liga patirčių. Kam man to reikia? Kol kas nežinau…

Ieva

Vienos kelionės metu teko girdėti tokį trumpą pokalbį. “Kokia liga jums pati baisiausia?” “Aišku, AIDS”. Aš mintyse iš karto atsakiau “paskutinės stadijos vėžys”, o į klausimą atsakinėjęs vyresnio amžiaus žmogus įvardijo AIDS. Kodėl AIDS? Nuo šios ligos jau yra vaistai, žmonės su šia diagnoze gyvena daugiau nei dvidešimt metų, net infekuotos ŽIV nėščiosios, gerdamos vaistus susilaukia sveikų vaikų, be to, vaistus vartojantis žmogus, turintis ŽIV net neperduoda savo viruso! Kodėl AIDS pati baisiausia liga?

Galėčiau drąsiai teigti – dėl mūsų sustabarėjusio mąstymo, dėl pomėgio gyventi vadovaujantis šablonais, dėl nenoro keisti nusistovėjusį mąstymą. Aišku, oponentai pasakytų: pažiūrėkit, kas turi ŽIV – narkomanai ir prostitutės (atsiprašau, sekso darbuotojos, niekaip negaliu priprasti prie šių naujadarų). Taip, su tuo neįmanoma ginčytis. Tačiau paanalizuokime situaciją. Narkotikų kontrolės departamento ataskaitoje rašoma, kad 18-35 m. amžiaus žmonės linkę bandyti narkotikus. 15-34 m. amžiaus grupėje narkotikus nors kartą vartojo 22,1 proc. Daugiau nei kas penktas. Per ketverius metus narkotikų vartojimas padidėjo dvigubai, ypač svaigintis daugiau pradėjo moterys. Lietuviai vartoja žolytę, amfetaminus, ekstazius, tačiau vartoja ir kokainą. Būtent šio narkotiko vartojimas padidina galimybę gauti ŽIV infekciją. Koks vartojimo procentas? Pernai atlikto tyrimo duomenimis, nors kartą gyvenime kokainą vartojo apie 15 000 lietuvių. Puikus įrodymas, kad užsikrėsti ŽIV gali bet kas ir to žmogaus narkomanu nepavadinsi.

Apie prostitucijos paslaugų gavėjus skaičių neturiu, tačiau leidžiu sau manyti, kad jų paslaugomis naudojamasi pakankamai daug vyrų ir jie tikrai pažymos iš AIDS centro tų moterų neprašo.

“Kokybiniame tyrime dėl žmonių, užsikrėtusių ŽIV, sergančių AIDS, pažeidžiamumo įvertinimo Lietuvoje” rašoma: “Visuomenės nuostatos ir reakcijos <...> susijusios su informuotumu ir susiformavusiomis per laiką negatyviomis sampratomis dėl nežinojimo ir neinformuotumo, todėl ŽIV asmenys tapatinami su rizikos grupėmis vengiant šią ligą matyti dviem kryptimi – kaip socialinę problemą ir kaip susirgimą, kuris turi būti gydomas.”

Man asmeniškai pasisekę prieš septynerius metus susipažinti su žmogumi, kuriam buvo diagnozuota ŽIV. Kodėl pasisekė? Nes susipažinus su juo, ėmiau kitaip vertinti šią ligą. Bendrai, pažintis su ligą turinčiu žmogumi visuomet padeda mažinti išankstines nuostatas ir didina toleranciją. Jau septynerius metus palaikau ryšius su tuo žmogumi. Per tą laiką jam teko palaidoti du draugus, vieną iš jų pažinojau… Mano artimi draugai, sužinoję apie šią draugystę sakydavo “tu su juo gal daugiau nebedrauk”, “būk atsargi” ir netgi “tu ten nieko neliesk”…

Buvo laikas, kai po ilgesnio nebendravimo bijodavau jam paskambinti, kad neišgirsčiau svetimo balso, kuris pasakys, kad mano draugo nėra… Tikrai bijojau. Dabar jau ne. Jis jaučiasi puikiai, jame daug energijos ir ryžto kovoti už savo teises, šviesti visuomenę ir padėti visiems infekuotiems gyventi geriau. Prie jo veiklos prisidedu ir aš. Kartais tik morališkai, kartais realiais darbais. Kaip sveikatos žurnalistė turiu siekį, kad apie ŽIV/AIDS nebūtų kalbama tik gruodžio 1 d. Kad ši liga būtų vertinama taip pat, kaip daugelis kitų lėtinių ligų, kad nei liga, nei sergantieji nejaustų paniekos iš aplinkinių, kad nebūtų kažkokio keisto socialinio šleifo. Būtent toks mano indėlis. O jus norit keisti pasaulį? Pradėkite nuo savęs. Aš jau pradėjau

Būkite sveiki
Ieva

Kauneckai atrado gyvenimo tiesą ajurvedoje

www.ajurveda.lt

Praeitą savaitę teko filmuoti ajurvedos SPA centre SHANTI. Atvirai sakant, šiek tiek kreivai žiūriu į lietuvių didelį susižavėjimą kitų šalių kultūra, tradicijomis ar istorija. Man asmeniškai patinka daugelis šalių, tačiau kad susižavėti kažkuo taip smarkiai, kad tai virstų gyvenimo tikslu ar būdu… Nelabai suprantu, kodėl.
Tačiau užsimezgė bendradabiavimo ryšiai su šiuo ajurvedos sveikatos ir grožio centru, todėl vieną rytą mes atsiradome jų centre, kad nufilmuotume, kokius patiekalus valgo indai. Beje, rengiu siužetą Kūčių tema, todėl paprašiau centro įkūrėjos Eglės Kauneckienės, kad ji parodytų, kokių patiekalų lietuviai gali pasigaminti Kūčioms pagal indišką tradiciją.
Buvo pakankamai įdomu kalbėtis su Egle, kol ji gamino. Aišku, klausiau jos, kodėl. Kodėl indai, kodėl ajurveda? Eglė jau ne kartą yra atsakiusi į šį klausimą – visus atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus ji rado vedose. Ten parašyta smulkiai, kaip atsikėlus pradėti dieną, kaip valyti dantis, ką rengtis, kaip bendrauti, kaip išsaugoti švarias mintis, kaip auklėti vaikus ir t.t., ir t.t.
Žodžiu, pakankamai išsamios instrukcijos visais gyvenimo klausimais. Gal ir patrauklu, nes lietuviškoje tradicijoje tuo, tikriausiai, užsiiminėjo tik Vydūnas. Kitas klausimas, ar tai, kas buvo parašyta 5000 metų atgal tinka šiais laikais? Mano nuomone, būtent pastangos laikytis senų tradicijų yra sveikintinos, sveikintina, kad nebandoma anų laikų išminties “adaptuoti” šiems laikams. Tokiu atveju, viskas išsikraipo ir dingsta stiprumas, dingsta tikroji išmintis.
Man patiko ajurvediškas požiūris į kūno ir sielos sveikatą. Įsigijau kosmetikos priemonę iš “Jiva Ajurveda”. Akivaizdu, kad odai patinka tai, kas sudėta į tą buteliuką
Beje, sveika gyvensena tuo ir sveika, kad reikia laikytis taisyklių ar rekomendacijų, vadinkite kaip norite… Juk iš tiesų, negali gyventi bet kaip, valgyti bet ką ir manyti, kad gyveni sveikai. Turi žiūrėti, ką valgai, kiek valgai, kada valgai, kaip sėdi, kaip miegi, kaip ilsiesi, kaip mąstai. Daug rekomendacijų ir daug tvarkos, nes tik tvarka naikina chaosą. O liga – tai chaosas.
Beje, ajurvediškos tradicijos patiekalai taip pat labai sužavėjo. Puikūs daržovių kepinukai su pomidoriniu padažu, daržovių troškinukas su riešutais, graikiško stiliaus tadziki iš agurkų ir jogurto ir skanūs saldūs rutuliukai iš riešutų ir medaus. Ir, žinoma, labai daug prieskonių. Tadziki buvo pagardintas kumynais – labai įdomaus skonio prieskonis. Visus patiekalų receptus po kitos savaitės šeštadienio ieškokite www.bukitesveiki.lt
O šeštadienį 19 dieną žiūrėkite laidą per LNK “Būkite sveiki” – ten išsamūs pokalbiai apie ajurvedą, indiškas ir lietuviškas Kūčias ir, be abejo, apie šventinius, pasninko valgius

Būkite sveiki
Ieva

foto iš http://dcairns.files.wordpress.com

Užvakar
Jau šeštas žmogus pakėlęs telefono ragelį sako “sergu”. Sveikųjų lieka vis mažiau ir mažiau. Antrą kartą suserga ir tie, kurie jau sirgo. Tąkart atsiduso “jau prasirgau”, vadinasi, išgyvenau! Tačiau kur tau, virusas vėl įsibrovė, įlindo, prasmuko, pramušė visus vitaminus C, žuvų taukus, ežiuoles ir žolelių arbatų pastatytas imuniteto tvoras. Mąstau apie galimybę likti namie ir su pasauliu bendrauti tik skype, internetu ir mobiliu telefonu. Galiu dar per televizorių, nes kol nežiūri žinių laidų, atrodo, kad pasaulis sveikas. Tik žinios vis primena – pasaulyje Gripo virusas! Jis nežino gailesčio, jis tikrina stiprybę, jis žudo…

Vakar
Labiausiai vengiu vaikų ir paauglių. Jie man atrodo pavojingiausi. Nes gripo virusas labiausiai juos puola, tad jeigu jie dar vaikšto gatvėmis, vadinasi, yra neužsikrėtę (maža tikimybė) arba jau užkrėsti. Todėl kai jie praeina pro šalį – aš nustoju kvėpuoti. Stengiuosi tik iškvėpti.
Kodėl neišleido dar atskiro potvarkio – kad vaikams ir paaugliams būtų labai ribotas buvimo gatvėje laikas? Tik tiek, kiek reikia, kad gautų gryno oro. Jie sveikiesiems kelia didžiausią pavojų! Juos būtina izoliuoti nuo sveikosios visuomenės. Nes mūsų, sveikųjų, liko tiek nedaug…

Šiandien
Buvau įsitikinusi, kad pakrūmėje nuvirtęs žmogus – akivaizdi viską šluojančio gripo auka. Baimingai praėjau pro šalį, vėl gi nekvėpuodama, kad neįtraukčiau viruso. Šiek tiek užuodžiau alkoholio kvapelį, viskas gerai, tiesiog girtuoklis…
Susimąsčiau, o kada gatvėse pradės atsiradinėti lavonai? Šiaip miestas vakarais tikrai atrodo tuštesnis. Sveikųjų vis labiau mažėja… Jaučiuosi tokia vieniša, mūsų liko tiek nedaug. Ir niekuo negali pasitikėti! Nes kiekvienas sveiku save laikantis iš tikrųjų gali būti jau viruso pažeistas. Kaip neišprotėti tokio nepasitikėjimo kupinoje aplinkoje?…

Rytoj
Tris tabletės vitaminų po rytinės žolelių arbatos. Su kava kuriam laikui atsisveikinta, nieko gero ji neduoda, tik skysčius iš organizmo šalina. O mano organizmui reikia kuo daugiau skysčių, kad virusui patekus į vidų būtų kuo jį išplauti.
Gal dar kas žino, kokį būdą stiprinti imunitetą? Didesnė dauguma vaistinių pasiūlos jau mano namų vaistinėlėje, o baimė tai niekur nedingo. Ką daryti su sveikojo žmogaus baime? Kada aš susirgsiu? Kas mane užkrės? Ką daryti jeigu susirgsiu? Gal velniop tada tuos mokesčius, visas mandagybes ir kitus dalykus? Juk rytoj galiu tapti užkrėsta…
Kaip nesaugu/liūdna/nerimastinga/bjauru/nesmagu/paranojiška pastarosiomis dienomis gyventi sveikam žmogui šitame užkrėstųjų pasaulyje!

… kada tas virusas pasisotins?!..

foto iš www.bukitesveiki.lt

Gal tai susiję su ekonomine krize ar keliais rodytais kulinariniais šou, tačiau Lietuvoje nerimsta gaminimo TV ekranuose, žurnaluose ir receptų knygų leidimo banga. Turiu pasakyti, kad rengiant siužetus laidai “Būkite sveiki” pasinaudojau šia situacija ir kiekvieną savaitę parengiu interviu su kokia įžymybe, kuri ką nors pagamina. Tokia nesudėtinga sėkmės formulė:
įžymus žmogus+trumpas pokalbis+patiekalas=garantuotas dėmesys

Internetiniame puslapyje www.bukitesveiki.lt po laidos publikuojame ir išsamius receptus, tai iš komentarų galiu suprasti, koks buvo susidomėjimas. Viena iš paskutinių kalbintų įžymybių – Atlanta. Jos neriebus pyragas tikrai buvo populiarus. Vis bandau suprasti, ar dėl to, kad buvo žodelis “sveikas” ar dėl to, kad labai jau lengvai gaminamas? Atvirai sakant, vieną savaitgalį ir aš nusipirkau maišą obuolių ir ėmiau atlantiškai gaminti pyragą. Gaminasi tikrai lengvai ir skonis geras, nors jeigu kas nemėgsta manų košės, tai gali nepatikti.

O grįžtant prie gaminimo fenomeno temos, tai vis dėlto norėtųsi suvokti, kodėl kilo toks susidomėjimas maisto gaminimu? Atsivalgėme parduotuvinių-pagamintų? Ar vėl prisiminėme, kaip smagu leisti laiką namie, su šeima ir draugais? Grįžta sovietinio periodo gražiausia tradicija – “zastolje”? Ar krizė verčia pamiršti kavines ir restoranus, nes gaminti namie vis dėlto yra pigiau?

Ką galvoja masės – galėtumėte jus man parašyti O aš leisiu sau išreikšti asmeninę nuomonę – man maisto gaminimas namie primena vaikystę, kai salotų negalėjai nusipirkti parduotuvėje, kai viską reikėjo gaminti pačiam, tačiau kiekvienas susibūrimas visuomet virsdavo įvykiu. Nes tiek daug pasiruošimo, namai kvepia maistu, visi valgo ir aptarinėja maisto skonį… Namie gaminti smagu, nes paskui namai dar kurį laiką gardžiai kvepia O kaip jums?

Ieva

Sakykit ką norit, bet, manau, kad daugelio sveikųjų sąmonėje sportuojantis neįgalusis kažkaip neįsivaizduojamas. Na taip, žinom, kad egzistuoja parolimpinės žaidynės, tačiau tai nedidelis skaičius žmonių, kurie, kaip sakant, specializuojasi. Tačiau neįgaliojo vežimėlyje sėdintis žmogus kad sportuotų kelis kartus per savaitę?..
Kadangi sveikieji nesuvokia – neįgalieji ir nesportuoja. Nes nėra sporto klubų, kur būtų padarytas tinkamas įėjimas į klubą, kur būtų pritaikytos rūbinės ir kur kvailai nespoksotų visas personalas kartu su visais lankytojais. Be to, sporto klubų abonementai šiais laikais sunkiai prieinami ir sveikiesiems, o ką jau kalbėti apie neįgalųjų finansines galimybes, kai jiems skiria kokius 600 lt pašalpą…
Šią savaitę susipažinau su keliais puikiais žmonėmis. Aleksandras Pacevičius – dešimt metų neįgalus, tačiau jis nori siekti olimpinių pergalių teniso kortuose! Kai Ana Korolevič (klubo globėja) pakvietė mane į neįgaliųjų tenisui skirtą konferenciją iš karto pagalvojau, kad čia nėra temos ir aš nedalyvausiu. Tačiau pradėjom šnekėtis ir atsiskleidė tokia nuostabi ir plati tema. Atsiskleidė ir puikūs žmonės, labai stiprūs ir negalios nepalaužti.
Man labai įsiminė Aleksandro žodžiai apie neįgaliųjų integraciją. Jis paklausė, kodėl neįgalieji turi integruotis, juk dažnas jų buvo sveikas, vaikščiojo, bėgiojo. Jie tikrai žino, ką reiškia būti sveiku, tačiau kiek sveikųjų žino, ką reiškia būti neįgaliu. Ar bandėt kada dieną praleisti neįgaliojo vežimėlyje? Pasaulis tikrai neatrodytų toks draugiškas…
Sužavėjo neįgaliųjų ryžtas sportuoti, patiko, kad jie į Lietuvą pasikvietė Tarptautinės teniso federacijos atstovą, o jo vizitas parodė, kad tarptautiniu lygiu esame pastebėti ir gal net įvertinti. Nes konferencijoje po truputį mezgėsi mintis apie draugiškas Lietuvos ir Anglijos neįgaliųjų teniso varžybas
Labiausiai man smagu dėl tų sportuojančių žmonių, kad jie savyje turi tiek stiprybės, ryžto ir noro gyventi. Tikrai nereikia jų gailėti, rinkti jiems paramą, jiems reikia tiesiog sukurti palankias sąlygas, kad jie galėtų visko siekti patys.

Beje, sveikinu visus su Neįgaliųjų diena. Tikiuosi, kad šalies valdžiai neišgaravo žmogiškumo likučiai ir jie liausis galvoti apie neįgaliųjų pašalpų mažinimą.

Būkite sveiki
Ieva