foto iš http://fokusai.puslapiai.lt

Teko filmuoti vieną smagiausių siužetų mano gyvenime. Sugalvojau tokią temą – kaip iliuzionistams pavyksta mus apgauti? Kodėl mums atrodo, kad daiktai atsiranda iš niekur? Čia jų gudravimo talentas ar vis dėlto mūsų akys yra šiek tiek netobulos ir todėl fokusininkai mus apgauna?

Pakalbinau gydytoją, kuri pasakė keletą įdomių faktelių:

Akis užfiksuoja daiktą, tačiau jo suvokimas mūsų smegenyse atsiranda tik po dešimtosios sekundės dalies. Vadinasi, tiek laiko nematome nieko.

Smegenys sprendžia šią problemą paprastai – pasiūlo kažkokį variantą jau esantį smegenyse ir panašų į esantį realybėje. Tam, kad nebūtų “juodų laukų”. Štai taip nesunkiai ir apsigauname.

Taip pat akis nefiksuoja spalvų tamsoje – čia dėl grynai fiziologiškų akies tinklainės savybių.

O fokusus rodęs Kęstutis Lenkauskas sakė, kad mūsų akis jis apgauna pasitelkęs dėmesio nukreipimo metodą ir vikriai judindamas rankas.

Kodėl filmavimas buvo smagiausias? Nes pasijutau mažu vaiku, kuriam prieš nosį daro stebuklus. Kęstutis man į ranką dėjo raudoną rutuliuką ir liepė smarkiai spausti kumštį, kad neįdėtų kito. Spaudžiau, o kai jis atliko kelis judesius rankomis virš mano kumščio ir liepė jį atgniaužti, saujoje turėjau du burbuliukus! Iš kur tas antras?!  Argi tai ne stebuklai?

Jei norite sužinoti, kaip čia tas mūsų akis galima apgauti, junkite teliką lapkričio 7 d.  9 val. ryto LNK “Būkte sveiki” laidoje rodysim fokusus

Ieva

• Didesnę riziką nutukti turi žmonės, kurie gimė mažo ar didelio svorio. Tai genetiškai nulemtas faktorius, kurio pakeisti neįmanoma.
• Jeigu turi nutukusį draugą – tavo rizika priaugti svorio didėja 50 proc.; jeigu sutuoktinis nutukęs – tavo rizika didėja 30 proc.

Draugai labiau įtakoja mūsų valgymo įpročius nei šeimos nariai? – įdomu…

• siūlančius greitai ir pigiai numesti svorį;
• žinančius tikslius atsakymus į mokslui dar neįmintą klausimą, kodėl mes priaugame svorio;
• žinančius, kaip jo atsikratyti visiems laikams;
• kalbančius apie tai, kaip viena tabletė, pleistras, gėrimas ar unikali dieta gali išspręsti visas jūsų problemas, susijusias su papildomais kilogramais.

Būkime kritiškesni ir dažniau įsiklausykime į savo kūną. Juk kartais tikrai organizmas visai nenori tų cepelinų, bet valgote, nes visi tądien juos valgo. O jums gal norėtųsi lašišos kepsnio su traškiomis daržovėmis? Tai spjaukit į kitų nuomonę ir klausykitės, ko nori jūsų kūnas Bet turite jį išgirsti, pradžioje tai nebus lengva. Linkiu to išmokti  

foto www.afreeman.org

Nebijau prisipažinti, kad esu rūkantis žmogus. Labai anksti pradėjau rūkyti, kai man buvo 13-14 metų. Ir šis žalingas įprotis nepaleidžia manęs visą gyvenimą.

Keletą kartų esu metusi rūkyti dviem, trim metam. Tačiau visuomet grįžtu prie šio užsiėmimo, kai tik gyvenime būna koks sunkesnis laikotarpis.

Nežinau, gal tiesiog nemoku tinkamai reaguoti į sunkias gyvenimo situacijas, į didelį stresą. Ir vos tik pajuntu, kad “nervai nelaiko”, pirma mintis būna apie parūkymą. O gal tiesiog turiu tikrą priklausomybę nuo cigarečių? Manau, kad turiu…

Žinau, kad priklausomybės istorija daugeliui žmonių yra panaši. Iš pradžių, kol esi jaunas, mėgaujiesi tuo, kad rūkai. Nes tai atrodo labai kieta, savotiškas tavo nepriklausomybės palydovas. Po kurio laiko imi jausti rūkymo pasekmes, tokias nedideles, kai kurie net nekreipia į tai dėmesio: blogas burnos kvapas, nuolat džiūstanti burna, gelstantis pirštai, rytinis kosuliukas, dažnesnės peršalimo ligos, mažos raukšlės aplink akis, kurių jokie kremai jau nepajėgia ištrinti…

Tačiau į tokias smulkmenas galima nekreipti dėmesio ir sėkminga rūkyti toliau. Po kurio laiko, kai tampi vyresnis, imi skaičiuoti kiek pinigų tu išleidi rūkymui. Kai kam pasirodo per daug ir tai tampa motyvu atsisakyti cigaretės. O kai kurie greitai susigalvoja pasiteisinimus: “neįsivaizduoju kavos gėrimo be cigaretės; vyno taurės; pokalbio su drauge; susirinkimo su bendradarbiais ir t.t.” 

Po kurio laiko penktadieniniai pasisėdėjimai prie vyno taurės su cigarete rankose kitą rytą būna dar mažiau malonūs nei prieš porą metų. “Ne tiek pergėriau vakar, kiek persirūkiau” – teko ištarti tokius žodžius? Man taip. Ir rytinis kosuliukas virsta normaliu kosuliu.

Dar nuolat ramiai rūkyti neleidžia visokie perspėjamieji straipsniai spaudoje, gydytojų teiginiai apie rūkymo ir plaučių vėžio išsivystymo tiesioginį ryšį. Ir asmeniškai nesmagu, kai gydytoja pasako, kad genetiškai paveldėjau “popierines” kraujagysles ir nereikia rizikuoti jų sveikata…

Tada sąmoningai nusprendžiama mesti rūkyti. Kitas gyvenimo etapas – rasti geriausia būdą, kaip tą padaryti kuo mažiau skausmingai. Nes kiekvienoje priklausomybėje egzistuoja abstinencija. Kas tą yra išgyvenęs žino, kaip tai nesmagu.

Prieš tris dienas baigėsi mano trečiasis ilgas nerūkymo periodas. Nerūkiau daugiau nei metus. Puikiai jaučiausi, nes sąmoningumo lygis buvo pasiektas aukštas. Nebuvo jokios abstinencijos, piktinausi, kai užuosdavau gyvenamojoje patalpoje cigarečių kvapą ar kai parke matydavau nuorūkų kalnus. Puikiai suvokiu, kad rūkymas yra žalingas ir žinau, kas iš tikrųjų slypi po žodžiu “žalingas”. Tai kodėl vos tik vėl gyvenimo sunkumas griebiausi cigaretės?

Turiu pasakyti, tas dvi cigaretes savo organizme jaučiau dar kurį laiką. Toks degančio popieriaus prieskonis burnoje… Dabar vėl kokius metus net nežiūrėsiu į tą pusę.

Žinau, kad priklausomybė nuo rūkymo lydės mane visą likusį gyvenimą. Tik aš pati, o ne pleistrai, knygutės ar dar kažkas padės man su šia priklausomybe susitvarkyti. Todėl, kai manęs klausia, ar aš rūkau, niekuomet nežinau, ką atsakyti. Nenoriu rūkyti, bet kartais tą darau.  Tai rūkau aš ar ne?

Ieva

foto iš www.inuitdiabetes.ca

Rengiau straipsnį apie medžiagų apykaitą ir buvau nustebinta kai kurių faktų. Pavyzdžiui, ar žinote, kad iš tikrųjų, priešingai nei įprasta manyti, stambesnių žmonių medžiagų apykaita yra greitesnė? Lieknų žmonių ji yra lėtesnė.

“Man yra tekę matyti žmonių, kurių bazinė medžiagų apykaita (tai reiškia, tiek reikia gyvybei palaikyti) buvo 2000 kcal! Turint tokį rezervą galima normaliai valgyti ir netgi labai sočiai. Jeigu toks žmogus juda, aktyviau vaikšto – tai jo kalorijų rezervas dar didėja,” – pasakojo gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė. Kodėl stambesni turi greitesnę medžiagų apykaitą? Nes jie valgo didesnius maisto kiekius (nereikia to neigti), jie turi daugiau raumenų (kažkas turi nešioti visus tuos riebalus) – visa tai “pakuria” medžiagų apykaitos krosnelę.

Normali bazinė medžiagų apykaita siekia 1200-1400 kcal. Daugelis žmonių gali suvartoti tiek kalorijų ir net jeigu visai tą dieną nejudės, gulės lovoje, jie nestorės, nes visos kalorijos bus suvartotos vidaus organų veiklai užtikrinti.

Liūdna prisipažinti, bet man kažkada matavo medžiagų apykaitos greitį, man gyvybei palaikyti pakanka vos 700 kcal. Minusas – man sunku kovoti su vis bandančiais prilipti kilogramais. Pliusas – bado atveju išgyvenčiau ilgiausiai

Įdomu buvo, kai gydytoja pasakė, kad be reikalo daugelis kaltina “lėtą” medžiagų apykaitą dėl savo antsvorio. Iki šiol mokslininkai ir medikai nežino, kodėl vieni storėja, kiti ne. Tad imti ir nuspręsti, kad kalta medžiagų apykaita – juokinga…

Kada medžiagų apykaita tikrai darosi lėtesnė? Moterims dviem atvejais: po mėnesinių kelias dienas ir menopauzės laikotarpiu. Siūlomi sprendimai: sportuoti – tai greitina medžiagų apykaitą ir reguliariai valgyti. Nežinau tiksliai kaip, tačiau reguliarus valgymas tuo pačiu metu kiekvieną dieną (geriausia būtų valgyti tris kartus per dieną) užtikrina, kad medžiagų apykaita veiks be trikdžių. O štai dietų laikymasis ją sustabdo. Tam laikui, kol laikotės dietos, vos pradeda normaliai maitintis, kaip anksčiau – medžiagų apykaitos greitis atsistato. Jums vėl norisi daugiau valgyti, kilogramai grįžta… Taip kad dietoms dar kartą pasakykime ne

Daugiau apie medžiagų apykaitą skaitykite lapkričio mėnesio žurnalo Shape numeryje

Būkite sveiki

Ieva

Sudalyvavau (ne)konferencijoje T*inklas Klausiausi Justino Beinoriaus, Vaido Pilkausko, Valentinos Karpovos, Rasos Žemaitaitytės ir Džiugo Paršonio paskaitų.

Taigi, leisiu sau pasidalinti įspūdžiais. Buvo labai malonu pamatyti gyvai Rasytę, studentusmedicus.lt autorę. Ji kalbėjo apie profesinio tinklaraščio rašymą. Manau, aš irgi rašau profesinį tinklaraštį. Juk specializuojuosi medicinos temoje, be to, esu žurnalistė, tad ir šitos profesijos “atributai” neišvengiamai čia išlenda

Vaidas sudomino Facebook’u. Jau kurį laiką galvoju, ar man reikia eiti į Facebook’ą ar ne ir kas čia bendrai per dalykas. Vaidas pristatė įdomų savo projektą www.komunikacija-facebooke.lt Būtinai ten lankysiuos. O Vaidas, matėsi, yra ”nepėsčias” Facebook’o temoje.

Džiugas patarė tekstus skaityti bent vieną kartą po to, kai parašai ir nenaudoti šypsenėlių tekste. Dėl tekstų skaitymo – žurnalistams šį dalyką įdiegia taip smarkiai, kad man net nesuprantama, kodėl tą reikia akcentuoti. Parašai – paskaitei dar kartą, rašybos klaidas pamatei; tekstas nepatinka – dar taisai ir vėl skaitai. Taip mane mokė straipsnius rašyti ir man nesuvokiama, kad gali būti kitaip Šypsenėlių neatsisakysiu, tai vienas smagiausių dalykų, kuriuos suteikia netas ir nenoriu kurį laiką to atsisakyti, nors tai gal ir nebrandos požymis

Valentinos paskaitos klausiausi, nes įdomu pasidairyti, kaip tinklaraščius rašo rimtos įstaigos. Buvo įdomu. Kol kas mano gyvenime jos patirtis ir žinios praktiškai nepritaikoma. Nors paskaityti http://gidas.wordpress.com būtinai nueisiu. Juk moteris kiekvieną tekstą rašo kaip mažą mokslinį darbą! Tikrai reikia paskaityti

Labai norėjau pasiklausyti Justino pranešimo, juk jis kaip ir mūsų didelio miesto šerifas Be to, labai magėjo jam užduoti keletą klausimų, pvz, kaip patekti į titulinio www.blogas.lt puslapio skyrelį “Rekomenduojam”. Pasirodo, reikėjo tik paprašyti ir aš jau ten! :) Tikiuosi, dar išspręsime vieną nesklandumą dėl mokesčio nuskaičiavimo ir aš toliau mėgausiuos gyvenimu www.blogas.lt mieste Esu miestietė visomis prasmėmis, tad nenorėčiau keliauti į kaimą.

Pasak Justino, individualūs tinklaraščiai – tai savotiški “kaimiečiai”. Kol jus kas nors ras jūsų laukuose, miškuose… O mes gyvenam savotiškam mieste, nes čia visuomet kažkas yra, kas rašo, kas deda fotkes, muziką, video. Čia gyvenimas verda dieną naktį Ir man tai patinka.

Gaila, kad neišgirdau, ką Rimas Abromavičius siūlė siekiant apsaugoti tinklaraštį. Man tai aktualu, nes mano vieną tekstą “nulaužė” kažkoks australų tinklalapis, parduodantis batus. Kelis kartus per savaitę trinu jų laiškus, jau ima nervinti. Kadangi atbėgau į paskaitos pabaigą, išgirdau vieną rekomendaciją – jeigu jau turi kažkokių negerovių savo blog’e, tai kai nusprendi panaršyti po kitus, uždaryk saviškį, kad “zaraza” neplistų Kokia medicininė rekomendacija

Šiaip labai smagus renginys, muzikantai buvo totaliai nerealiai pankovi net nežinau, kaip juos dar geriau apibūdinti

Vienas minusas - vėl nepavyko sudalyvauti visose paskaitose, kuriose norėjosi. Gal jau būtų laikas galvoti apie kelių dienų renginį? O su Ežiukais mums reikės gal kokią konferenciją surengti medicina besidomintiemsir rašantiems arba sukviesti visus profesinių blog’ų rašytojus ir panarplioti mums iškylančias problemas? Faktas – susitikti reikia dažniau

Ieva

foto iš http://hr.ucsb.edu

Pastaruoju metu vis apie ligas ir ligas rašau Laikas būtų ką nors linksmesnio, įdomesnio ar pikantiškesnio… Bet kad mano aplinkoje šiuo metu tokių žinių nėra gaila… Tikiuosi, greitai kas nors atsiras, tuomet būtinai parašysiu

O dabar vėl ne itin linksma, bet aktualia tema. Šiandien gavau tokią žinutę:

Tyrimai rodo, kad nedarbas neigiamai veikia imuninę žmogaus sistemą kaip ilgalaikis stresorius. Taip pat nustatyta, kad darbą praradusiems vyresniems kaip 50 metų amžiaus asmenims rizika patirti miokardo infarktą statistiškai didesnė lyginant su darbo nepraradusiais tokio paties amžiaus asmenimis.

60-80 proc. bedarbių save prisikiria prie sergančių asmenų. Jie du kartus dažniau nei dirbantys asmenys linkę sirgti lėtinėmis ligomis. Bedarbių rizika patirti sveikatos pablogėjimą dėl depresijos, nerimo ar somatinių ligų didesnė, o naujai įsidarbinus ši rizika mažėja net 70 proc., taip pat suradus darbą stebimas imuninės sistemos stiprėjimas.

Ir be tyrimų aišku, kad darbo praradimas yra blogai. Mane labiau domina klausimas, kaip išsaugoti dvasinę stiprybę praradus darbą? Turiu blogą įtarimą, kad vienam artimam žmogui greitu laiku taip gali nutikti ir aš nežinau, kaip jį palaikyti… Banaliai sakyti, kad viskas bus gerai? Nepanašu, kad bus, nes jau ne tie laikai. O netgi jeigu ir susiras jis darbą, tai vis tiek bus laikotarpis, kai viskas jam atrodys pilka ir niūru.

Iš viso, ar gali bedarbiui padėti kažkas kitas, o ne jis pats? Kiekviena sunki dvasinė situacija yra mums duodama kaip išbandymas. Tad ir turime jį atlaikyti, ištverti, gal net palūžti, bet po to pakilti ir gyventi toliau, jaučiantis truputį tvirtesniu, stipresniu, išmintingesniu. Tik kad žmogus, esantis juodoj nevilty tokių dalykų nesuvokia. Jis panyra į giliausią savigailą ir murdosi ten savotiškai mėgaudamasis.

Vieni pakyla, nusipurto ir priima naujus iššūkius. Kiti lieka murdytis… Ar tai normalu? Ar tokios šio gyvenimo taisyklės? Nežinau…

“Šiam pasauly visko būna, šiam pasauly bus dar visko…”

Būkite stiprūs, atsilaikysim!

foto iš www.loo.lt

Ieva

Kaip ir daugelis žmonių turiu problemų su galvos oda. Išbandyta šimtai šampūnų, dar šimtas pirkta vaistinėse ar parekomendavus gydytojai. Kodėl man netinka koks nors “hedenšolderis”? Po tokių šampūnų siaubingai ima niežėti galva, pleiskanos krenta kaip reklamoje ir galiu nusikasyti iki mažų žaizdelių. Kiek save prisimenu, ši problema lydi mane visą gyvenimą.

Vieno filmavimo metu lankėmės pas dermatologę, žiūriu ant jos stalo guli reklaminiai lapukai dabartinio mano šampūno, Bioderma firmos. Sakau jai, ką daryti, jeigu jūsų šampūnas man jau nebepadeda? Kokį mėnesį tikrai buvo gerai – nejaučiau jokių niežėjimų, dingo pleiskanos, o dabar vėl blogėja. Ji labai dalykiškai nieko neatsakiusi iš karto puolė apžiūrinėti man galvą

foto iš www.mfd.lv

Gydytoja nusprendė, kad man psoriazė… Nors genetiško polinkio sirgti šia liga lyg ir neturiu. Dar įdomiai paklausė, ar neskauda sąnarių. Čią ką toks lydintis simptomas? Pagooglinau – taip. Būna, skauda…

Ją nustebino, kad daugiau liga niekur neišplitusi. Ot velnias, o aš galvojau, šampūno tinkamo negaliu rasti…

Psoriazė – labai nemaloni odos liga. Baltaodžiai ja serga gerokai dažniau nei juodieji. Beje, ir sergamumo procentas ne toks jau mažas – 3 proc. Iš gausybės sudėtingų straipsnių supratau, kad vieningo ligos gydymo modelio nėra. Liga linkusi atsinaujinti, kartais nustoja reaguoti į gydymą, gali sunkėti.

Man vis atrodydavo, kad labai sunkiais psichologiškai gyvenimo periodais, pleiskanojimas ir niežėjimas paūmėdavo. Gal ši liga turi ryšį su psichoemocine būkle? Gydytoja to nepaneigė ir išlydėdama pasiūlė mažiau nervintis. Lengva pasakyti, kaip tą padaryti? Aišku, gavau ir lapuką naujam šampūnui… Jaučiu, po kurio laiko tapsiu jų eksperte

foto iš www.goda.lt

Beje, perskaičiau, kad siūlo tokią jautrią gyvenimo permainoms odą gydyti šviesos terapija Įdomu, ar veikia. Gal kas yra bandęs – parašykit

Tie visi Biopronai pakankamai nepigūs, bet jeigu padeda, tai kodėl nepasikaitinus sau maloniai tamsiais žiemos vakarais

Būkite sveiki

Ieva

foto iš www.zoomars.com

Rugpjūčio pabaigoje rengiau siužetą apie kiaulių gripą, aiškinausi, kas ten ir kaip. Tai tuomet mane nustebino vienintelė rekomendacija, kaip apsisaugoti – plauti rankas.

Pagalvojau – kaip nerimta… Argi galima apsisaugoti nuo ligų plaunant rankas? Mes gi ne po šiukšlynus braidom ir taip esam pakankamai švarūs Rankas plaunam po tualeto, prieš valgį… Gal ir gana?

Be to, nesuprantu pačio principo – prie ko čia rankų plovimas?

Penktadieni buvau tarptautinėje infektologų konferencijoje. Pilna užsienio medikų, pranešimų temos labai įdomios. Bet ir vėl – rankų plovimas netgi vieno pranešimo tema. Šnektelėjau su keliais lektoriais ir, pasirodo, kad rankų plovimas rekomenduojamas visose pasaulio šalyse kaip stipriausia apsaugos priemonė nuo įvairių plintančių infekcijų. Visokie ten “blogiečiai” tupia mums ant rankų, mes juos patys “pasisodinam panešioti” Paskui paliečiam veidą, jie patenka į mūsų organizmą. Paspaudžiam ranką – jie ima svečiuotis ant kito žmogaus. Žodžiu, baisus dalykas.

Aišku, nuo tokių faktų nesunku tapti tokiu paranojiku kaip vieno serialo herojus, detektyvas Malkas (lyg tai toks jo vardas), kuris prie nieko nesiliesdavo, o jei paliesdavo reikalaudavo šlapių servetėlių nusivalyti rankas Susitikus niekam nespausdavo rankų ir bendrai vengė bet kokio prisilietimo. Labai atsargus vyras

Kokios infekcijos taip plinta? Lietuvoje siaubingus mastus yra įgavusi tuberkuliozė. Jų, berods, yra keletas formų, pas mus plinta ta, kuri vadinama atvira. Planuoju artimiausiu metu pasidomėti tuberkuliozės tema, gal net kokį siužetą parengti. Baisu, tik kad čia nesunku sukelti bereikalingą paniką. Ir pridaryti daugiau žalos tokiu siužetu negu naudos. Nes kaip supratau iš infektologų konferencijos dalyvių kol kas nežinoma, kaip suvaldyti tuberkuliozės plitimą Lietuvoje. Beje, sergamumu šia infekcija artėjame prie įvairių Afrikos kraštų…

O pasauliui dabar rūpi, kaip suvaldyti naujojo gripo virusą. Konferencijoje buvo dalyviai iš Australijos, pas juos žiema jau buvo ir jie turi sergamumo suvaldymo patirties. Šios šalies infekcionistai akcentavo, kad buvo labai dideli žmonių srautai ligoninėse ir tą žinant reikia kažkaip iš anksto tam ruoštis ir apie tai galvoti.

Dar buvo kalbėta apie kažkokį stafilokoką, kuris plinta ligoninėse. Neatsimenu jo tikslaus pavadinimo, reikės pasiklausyti įrašus ir pagooglinti  Irgi įdomus dalykas – plinta ligoninėse ir turi reto bjaurumo, nes nepasiduoda jokiam gydymui. Tų stafilokokų, kaip suprantu, mūsų aplinkoje begalė, bet šitas kažkokio reto bjaurumo Pasaulio infekcionistai visą savaitgalį diskutavo, kaip suvaldyti jo plitimą ligoninėse. Beje, buvo konstatuota, kad reikia rankas laikyti švariai Ir personalui, ir medikams, ir pacientams, ir lankytojams.

Žinot, o gal visai rimta ta rekomendacija – plauti rankas? Jeigu tokiu būdu gali apsisaugoti nuo rimtų infekcijų, kurių nepavyksta suvaldyti šimtus metų, tai kodėl nesilaikyti tokios rekomendacijos? Tik klausimas, kiek ilgai prisiminsime jas plauti?

Ką jus galvojat apie tai?

Ieva

Eksperimentuoju su medikais Tiksliau, ieškau specialisto, kuris geriausiai padėtų man suvaldyti visokius simptomus simptomėlius - nugaros skausmas, padidėjęs rūgštingumas, maudimas širdies plote. Aš negaliu sirgti rimtomis ligomis, tai atskiri simptomai, kurie gal net tarpusavyje nesusiję. Aišku, daktaras Hausas juos susietų ir aš išgirsčiau neįtikėtiną diagnozę Bet Hauso šalia nėra, o aš ieškau būdo būti sveikesne.

Todėl pravėriau homeopatės duris. Kad sužinočiau daugiau apie save Mano dvasinę ir fizinę būklę ji testavo pasitelkusi Folio diagnostinį metodą. Aš asmeniškai nežinau, kas tai per daiktas ir kaip jis veikia – čia fizika ir man per sudėtinga Ji dėjo tokią buką adatą prie mano pirštų, tam tikrų taškų ir stebėjo ekranėlį. Kartais strėlytė nuvažiuodavo iki vidurio ekranėlio, kartais inirtingai kažkur rovėsi į priekį Gydytoja vis užduodavo kažkokius taiklius klausimus, pvz, kaip jaučiuosi jeigu nepavalgau, ar būna silpna? Ne tai, kad silpna, man būna blogai, man reikia gauti maisto skubiai vos tik užsimanau valgyti, negaliu pakęsti urzgiančio pilvo, tampu pikta, irzli ir visai nedarbinga

foto iš www.efoto.lt

Ir staiga ji manęs klausia: “Ar jums pakanka džiaugsmo?” Greitai ir labai lakoniškai atsakau “ne”. Gydytoja suprantančiai linkteli galvą ir tęsia savo darbą. O aš pradedu galvoti. Koks įdomus klausimas. Dar niekas nėra manęs to klausęs, ypač to niekada neklausia medikai. Ir kodėl aš taip greitai pasakiau ne?

Iš tiesų, džiaugsmo kiekio nepamatuosi, gali labai subjektyviai suvokti, kad jo tavo gyvenime yra arba nėra, o gal šiek tiek per mažai. O man jo nepakanka. Aš juokiuosi tik, kai rodo komediją. Su draugais susitinku retai, jie irgi mažai šypsosi, daugiau guodžiamės, kaip sunku gyventi, dirbti…

Ar dėl džiaugsmo stygiaus reikia kaltinti ekonominį sunkmetį? Kad gal ne. Tas džiaugsmas išėjo dar anksčiau. Ir kaip gyventi žinant, kad neturi džiaugsmo? Kad neturi dėl ko džiaugtis, juoktis, šypsotis?

Čia tai bent diagnozė Kaip pas jus su džiaugsmu?

Ieva

foto www.sos03.lt

Visuomet domėjausi ŽIV/AIDS problematika ir situacija Lietuvoje. Pati esu pažįstama su žmogumi, turinčiu šį virusą.

Džiugu, kad per tiek metų ši liga tapo ne tokia gasdinanti, nes egzistuoja medikamentai. Mano pažįstamas, išgirdęs diagnozę, puikiai gyvena jau beveik dešimt metų.

Labai tikiuosi, kad eiliniai žmonės po truputį nustoja į sergančiuosius žiūrėti kaip į pavojingiausius asmenis pasaulyje.

Manau, situacija gerėja. Tiksliau – maniau. Po tam tikrų įvykių žinau, kad Lietuvoje su ŽIV/AIDS nebus gerai. Sveikatos apsaugos ministerija ne per seniausiai sujungė du medicinos centrus į vieną: Infekcinę ligoninę ir Aids centrą. Sprendimas iš principo neblogas, nes ŽIV yra tokia pati plintanti liga kaip ir kitos, kodėl reikėtų jai atskiro centro. Tam iš pradžių prieštaravo mano pažįstamas (jis yra pacientų organizacijos vadovas), tačiau po pokalbio su ministerijos atstovais jam tapo aiškūs valdžios motyvai ir jis sutiko su jų sprendimu.

Kas blogai? Blogai, kad į naujos įstaigos postą buvo paskelbtas konkursas ir jį laimėjo buvęs AIDS centro direktorius – Čaplinskas. Labai prieštaringai vertinama asmenybė, kurios, pasirodo, bijo net ministerijoje. Konkurse dalyvavo tik jis vienas, daugiau pretendentų nebuvo. Ar gi ne keista? Praėjo vos vos. Tačiau kai su niekuo nekonkuruoji, labai lengva laimėti.

Po konfidencialaus pokalbio su vienu aukštu valdininku iš ministerijos, susidariau įspūdį, kad Čaplinskas dėl posto kovoja, nebijodamas pasitelkti bet kokias priemones. Ministerijos stalčiuose guli ne vienas raštas, kuriame skundžiamasi šio valdininko elgesiu, darbo metodais. Tačiau beveik visi skundai yra daugiau emociniai, tai ne faktai, kad jis kažką pavogė, primušė ar pan. Todėl jie nėra pagrindas atleisti ar nepriimti jo į esamas pareigas.

Pacientų organizacija parašė apeliaciją į ministeriją. Štai ką jie rašė:

Ponas Saulius Čaplinskas žiniasklaidos priemonėse ne kartą įžeidinėjo ir žemino žmones, gyvenančius su ŽIV/AIDS, kurie gynė savo teisėtus interesus.

Ponas Saulius Čaplinskas ne kartą leido sau viešai nepagarbiai elgtis su Jungtinių Tautų Organizacijos atstovais ir aukštais pareigūnais.

Per p. Sauliaus Čaplinsko vadovavimo Lietuvos AIDS centrui (LAC) laikotarpį Vilniuje buvo uždarytas Šeškinės anoniminio ŽIV testavimo kabinetas. Sauliaus Čaplinskas, kaip atsakingas už Valstybinės 2003-2008 m. ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės programos koordinavimą nesugebėjo koordinuoti įvairių institucijų ir ministerijų darbą, apie ką liudija LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštas, apie tai, kad ministerija programos įgyvendinime nedalyvavo.

Asociacija „Pozityvus gyvenimas” ne kartą siūlė p. Sauliui Čaplinskui bendradarbiavimą ir pagalbą, vykdant švietėjišką ir kitą darbą. Tačiau p. Saulius Čaplinskas neatsižvelgė į mūsų prašymus ir pasiūlymus, ir pacientų organizacija nesulaukė jokio geranoriškumo.

P. Sauliaus Čaplinsko vadovavimo metu LAC veikla iš programinių lėšų buvo užtikrinama pagrinde Vilniaus mieste. Tuo tarpu kiti regionai buvo pasmerkti savarankiškai ieškoti galimybių, kaip kokybiškiau ir geriau vykdyti savo veiklą ŽIV/AIDS prevencijos srityje.

Bėda, kad šio žmogaus nepavyks pašalinti iš vadovo pareigų. Kol jis bus ten, tol Lietuvoje nebus normalios informacijos sklaidos apie AIDS, nebus gerų renginių, nebus teikiamos reikiamos paslaugos sergantiesiems. Tol dideli pinigai plauks į kelių žmonių kišenes ir visi daromi projektai bus daugiau “popieriniai”. O infekuotieji ŽIV mirs namuose kentėdami siaubingus skausmus, nes niekas negins jų teisės susilaukti pagalbos.

Aukšto lygio ministerijos pareigūnas man tyliai prasitarė, kad reikia kantriai rinkti įkalčius. Tik tuomet jie galės kažką padaryti. Dabar belieka piktintis.

Ieva