Savaitgaly buvau svečiuose pas draugus ir pavarčiau “Lietuvos rytą”. Be abejo, perskaičiau labai išsamų tekstą apie Lietuvoje gyvenantį psichą daną, kuris prievartauja ir muša merginas. Labiausiai pasipiktinau tuo, kad tokių merginų yra ne viena, kelios moterys yra susilaukusios nuo jo vaikų, jis su jomis taip pat elgiasi negražiai. Buvo parašyta, kad prievartaudavo nėščias savo drauges ir jas mušė. Ar taip gali elgtis normalus žmogus?

Viena mergina galbūt nepalūš ir kovos su smurtautoju. Tačiau ar ji ką nors laimės?.. Jau ir tekste buvo parašyta, kad policija žiūrėjo atsainiai, teismuose irgi skepticizmo pakanka.

Ir tada man kilo mintis – jeigu įstatymiškai jam kol kas nieko negalima padaryti, tai gal galim pabandyti šiaip apkartinti jam gyvenimą. Vilniuje gyvenantys tikrai jį kur nors sutinka – laikraštyje buvo net nurodytos gatvės, kur jis turi savo biurus. Jis, be abejo, sportuoja kažkuriame sporto klube. Jis kur nors pietauja mieste.

Gal pabandykime paskelbti socialinę akciją prieš daną prievartautoją – apkartinkime jam gyvenimą. Jeigu jį sutiksite - pasakykite jam, kad jis bjaurus žmogus; spjaukite jam į veidą; galite patampyti už plaukų. Smurtauti nesiūlau, nes paskui dar teks patiems nešti atsakomybę už jo sužalojimą. Nors užvožti jam tai tikrai norėčiau

Manau, gyvenantys blogosferoje turi nemažą galią – mūsų daug Ir nėr čia ko visokiem maloniai atrodantiems danams skriausti lietuves merginas.

Pikta Ieva

http://www.lrytas.lt/?data=20090606&id=akt06_a1090606&sk_id=99&view=2

čia straipsnis, o viršuje jo nuotrauka

Anksčiau rašiau apie savo vizitus pas kūno psichoterapeutę. Vakar vėl pas ją buvau. Ir ji staiga manęs klausia, kaip tu gyveni? Keistas klausimas, jeigu tai ne šiaip pokalbio pradžia; ką į jį atsakyti?.. Gyvenu kažkaip, o ką?

Rasa Mažionienė (čia kūno psichoterapeutė) pasakė, kad gyvenime visą laiką vadovaujuosi tik protu. Iš pradžių šyptelėjau – daugybė žmonių, kurie su tuo nesutiktų Bet pradėjus vartyti savo praeitį ir gilintis į dabartį, supratau, kad ji teisi.

Priimdami sprendimus ar tiesiog bendraudami su žmonėmis mes vadovaujamės emocijomis, intuicija ar protu. Sutinku žmogų ir mąstau, kokia jo nuotaika, ką turėčiau jam pasakyti, kad jis pasijaustų geriau. Matau nuliūdusi žmogų ir vadovaudamasi protu nusprendžiu, kad turiu pasakyti jam ką nors malonaus. Protas nusprendžia, o ne širdis.

Kartais vadovautis protu gerai, tačiau kartais jis gali būti blogu patarėju. Pavyzdžiui, aš dažnai apsigaunu vertindama pirmą kartą matomą žmogų. Mano protas skanuoja tai, ką mato ir daro išvadas. O intuicijai neleidžiu pasakyti, kad galbūt jis skleidžia kažkokią negatyvią energiją. Ir vėliau dažnai išaiškėja, kad nėra tas žmogus toks geras, kaip nusprendžiau.

Įdomiausias man buvo suvokimas, kad iš tiesų, bijau prarasti tariamą kontrolę. Kai mano protas viską analizuoja, stebi ir siūlo man protingus sprendimus, aš galiu tikėti, kad viskas bus gerai. O jei emocionaliai kažką nuspręsiu, tai tokio sprendimo pasekmės, mano nuomone, gali būti blogesnės.

Štai man dar viena sukrečianti išvada – turiu leisti sau kartais priiminėti sprendimus emocionaliai. Tačiau kaip tą padaryti? Juk visą gyvenimą neleidau emocijoms manęs užvaldyti. Maniau, kad nevaldomos emocijos atneša daugiau bėdos nei laimės…

O jus kaip gyvenate? Kuo vadovaujatės? Kas valdo jūsų gyvenimą, sprendimus, mintis? Gal esate pasiekę tobulą pusiausvyrą, kai protas, intuicija ir jausmai ima veikti jiems tinkamiausiu laiku? Parašykit – baisiai įdomu

Ieva

Tos visokios Pasaulinės dienos man dažniausiai atrodo juokingos, bet iš kitos pusės – puiki proga prisiminti kažką, ką galėtum ignoruoti. O dabar kas nors iššoka ir sako – Pasaulinė diena! Vadinasi, kalbės žurnalistai, aktyvistai vers mąstyti ir kažką daryti.

Pamenu, prieš kokius dešimtį metų susipažinau su jaunais gamtosaugininkais. Jie iki šiol renkasi Pylimo gatvėje esančiame name. Tada jie kalbėjo apie dalykus, kurie mane ir išgąsdino, ir privertė susimąstyti. Net galvojau prie jų prisijungti. Bet blėstant emocijoms, įsimetė skepticizmas – o gal tai nėra tiesa? Gal mūsų planeta gyvens šimtus milijonus metų, tas užterštumas bus tik miestuose, vandens mums niekada nepritrūks ir genetiškai modifikuotą maistą valgys tik amžinai alkani amerikonai…

Praėjo dešimt metų ir aš esu priversta vėl girdėti kalbas apie aplinkos apsaugą. Tik dabar jau abejonėms vietos neliko – gerokai apdergėme vietą, kur gyvename. Ir turime būti sąmoningesni ir tvarkingesni.

Ką galima būtų nuveikti planetos labui? Gal turite kokių minčių?

Ieva

Išgirdau iš tiesų įdomių dalykų Juos visus, manau, aptars visi ne vieną kartą ir išsamiai

Noriu pareplikuoti – blog’eriams labai trūksta informacijos apie sveikus įpročius. Pirma, tai mačiau nemažai lašelio formos vyrų Čia, tikriausiai, ilgalaikio nejudraus sėdėjimo prie kompiuterio pasekmė. Kituose tekstuose reikės parašyti apie būdus blog’eriams atgauti atletišką formą

Antra, dažno rankose po pietų atsirado rudo gėrimo Coca-colos buteliukas. Nejaugi nežinote, kad šis skystis puikiai tinka suodims, rudims ir riebioms apnašoms nuo įvairių paviršių valyti? Į save šio skysčio geriau nepilti. Reta išimtis – jei svečioje šalyje suvalgėte kažko, kas kelia įtarimą, jog pasuks neįprastu maistui keliu.

Trečia – iki renginio likus daugiau nei valandai pagrindine pokalbio tema tapo ta nemokama taurė alkoholio. Gerbiamieji, ketvirtadienis gi!

Ir Siemens’as maitino picomis, dešrelėmis ir visokiais kitokiais šūdmaisčiais

Žodžiu, mačiau apie 1200 potencialių mano blog’o skaitytojų

Ieva

Varau į Login’ą Net pasidariau makiažą, gal nereikėjo?..

Tikiuosi išgirsti įdomių dalykų. Naujos žinios, beje, teigiamai veikia mąstymo procesus. Ir smegenų kraujotaka pagerėja

Iki pasimatymo ten ir čia

Ieva

Šiandien įvyko renginys žurnalistams, kurio organizatorė buvau aš Sukviečiau grupę medikų ir žurnalistus, kad pakalbėtume apie vaistų ir saulės nesuderinamumą. Buvo pateikta daug naujų ir įdomių faktų, apie kontraceptikų ir saulės prieštaringumą jau esu rašiusi.

Kviesdama žurnalistus, nusprendžiau pakviesti ir apie sveikatą rašančius blog’erius. Esu dar naujokė, tačiau jau esu ne kartą girdėjusi “pasidejavimus”, kad blog’erių niekas nelaiko žiniasklaidos atstovais, jie nėra kviečiami į renginius, gal net niekas nenori duoti jiems interviu.

Tai kodėl, mielieji, nei vienas neatvykote į mano seminarą žurnalistams? Kodėl net neatrašėte man, ar pageidaujate gauti dar informacijos ar dalyvausite?

Jeigu norite būti žurnalistais, tai ir elkitės kaip žurnalistai – eikite į preskonferencijas, bendraukite su pašnekovais, rašykite apie sužinotus dalykus savo blog’uose. Niekas nedraudžia ten įkomponuoti ir savo nuomonę – leidžia žanro ribos Tradicinės žiniasklaidos atstovams tokia prabanga neleidžiama.

Pyktelėjusi Ieva

Pažįstu daugybę žmonių, kuriems rytas pats baisiausias paros metas. Jie mielai rytą pradėtų kokią pirmą valandą dienos Pakelti septintą-aštuntą valandą jie dar kelias valandas miega atmerktomis akimis. Nežinia kokiu būdu nuvažiuoja į darbą, sudalyvauja susirinkime ir įbeda nosį jau į antrą ar trečią kavos puodelį. Ir kai tokiems žmonėms kažkas ima kalbėti apie saulėtekį, rytinę mankštą, sočius pusryčius, jie mažų mažiausiai įsiunta

O aš mėgstu atsikelti anksčiau. Kol dar už lango nesigirdi automobilių, tik rytinės miesto paukščių giesmės. Aišku, ir aš būnu apsnūdusi, bet pasidarau didesnį puodelį stipresnės kavos, prieš tai išgeriu stiklinę vandens. Mėgstu išgėrus kavos, suvalgyti kokių nors grūdų košės arba ūkininkų varškės sūrio su medumi, kartais norisi, kad ryte namie kvepėtų omletu

Tada su šuneliu einam į lauką pasimėgauti saulute ar apnūkusiu ryto dangumi. Paskui jis balkone stebi skubančius į troleibuso stotelę žmones, o aš skaitau blog’us, rašau tekstus, sudarinėju dienos darbų tvarkaraštį. Deja, bet mankštintis dar neįpratau…

Man ryte smagu Svarbiausia, kad niekas netrikdytų mano rytinės idilės ankstyvais skambučiais. Nemėgstu besikeliančių anksčiau už mane ir nuo ankstyvo ryto sprendžiančių darbinius klausimus

Taigi dabar rytas! Leiskit juo pasimėgauti, kad ryte ir visą dieną būtų puiki savijauta

ramaus pirmadienio

Ieva